Žinai ką? Aš vis tik tavęs pasiilgau. Ne, nesuprask manęs klaidingai. Pasiilgau tavo draugystės, paprasčiausio žinojimo, kad esi čia, kai man tavęs reikia. Pasiilgau viso to bendro nekantrumo laukiant naujos John Mayer dainos ir vėliau karštų diskusijų, kuo gi ji išskirtinė, kuris riff’as skamba geriausiai ir kurie žodžiai mums atrodo prasmingiausi. Pasiilgau mūsų teniso popiečių, kai valandų valandas žiūrėdavome match’us, negalėdami atsistebėti James Blake’o padavimais ar Rafa’os emocijų trūkumu, kai pavydėdami aptarinėdavome netikėtą Gulbio iškilimą ATP 100-uke ir svajodavome, kada ATP turnyruose matysime Lietuvos vardą. Ir ar gali patikėti, kad šiandien ta diena atėjo? Berankis jau 100-uke, dalyvauja prestižiškiausiose varžybose, bet… tu buvai vienintelis, su kuriuo galėdavau aptarti tokias smulkmenas, kaip padavimo greitis ar dvigubų klaidų santykis su ace’ais. Tik su tavimi galėdavome dalintis varžybų live feed’ais, kai vienas sėdėdavo pas dantistą ar praktikoje, o kitas tuo metu stebėdavo tiesioginius kirčius. O pameni kaip 2008 metais Chelsea pralošė Čempionų lygą ir mes vidury nakties apturėjome ilgiausią keikimosi maratoną? Negaliu pamiršti, kaip telefonu “žiūrėdavome” Joey per TV6 ar kaip dalindavomės Friends epizodų smulkmenomis “O prisimeni, kai…?”.
Dabar negaliu patikėti, kad visiškai visiškai nieko tau nebejaučiu. Bet pasiilgstu tavo komentarų (kurie kartais būdavo visai ne vietoje) ir tavo sąmojo, tavo žinių ir plataus interesų rato. Tačiau turiu per daug išdidumo, kad bandyčiau atkurti bent kažkokius ryšius, o tu esi per daug savanaudis, kad suprastum, kaip man tada buvo sunku. Friends, Lovers or Nothing. Norėčiau, kad tai nebūtų tiesa, bet, deja, JM kaip visada teisus.
Kad staiga pasijusčiau be proto vieniša didžiuliame žmonių būryje visai nereikia alkoholio. Tereikia vieno itin varginančio vakaro. Blah, kas per savaitė.
